Saldutiškio dvaras

Saldutiškio dvaras minimas nuo XVIII a. pab. Pagal 1811 m. rašytinius dokumentus Saldutiškis buvo Antano Valiulio valda.

Jaloveckių valda

XIX a. pr. Saldutiškio dvarą nusipirko Antanas Jaloveckis (1772–1852). Vėlesni Jaloveckių šeimos dvaro paveldėtojai buvo Boleslovas Jaloveckis (1846–1917) ir Mečislovas Jaloveckis (1876–1962). Boleslovas Jaloveckis, rūpinęsis dvaru prieš I-ąjį pasaulinį karą, 1830 m. pastatė čia klasicizmo stiliaus dvaro rūmus, kitus pastatus, užveisė didelį retų augalų parką, sodą ir gėlynus.

1899 m. Boleslovo Jaloveckio iniciatyva per Saldutiškį nutiesus siaurąjį geležinkelį Panevėžys–Švenčionėliai, Saldutiškio gyvenvietė ėmė augti. Tuomet tarp siaurojo geležinkelio stoties ir dvaro buvo supiltas kelias, pasodinta tuopų. Boleslovas Jaloveckis valdė didelę dalį Rusijos geležinkelių ir metalurgijos pramonės akcijų, buvo carinės Rusijos Dūmos deputatas iš Rytų Lietuvos, gausiai rėmė Lietuvos pabėgėlius Rusijoje I-ojo pasaulinio karo metais. 1907 m. Boleslovas Jaloveckis Vilniuje išleido knygutę lietuvių ir lenkų kalba „Lietuva ir jos reikalai“, „Tautiškas Lietuvos katekizmas“, nuo 1909 m. bendradarbiavo Vilniuje leistame laikraštyje „Litwa“.

Kaizerinės vokiečių okupacijos Lietuvoje metais, 1915–1918 m., Saldutiškis tapo apskrities (Kreis Sołdaciszki, Sylgudiszki ar Saldugischki) centru su būstine Saldutiškio dvare. Apskričiai priklausė dalis caro laikų Švenčionių apskrities ir Zarasų apskrities, apimdamas Ignaliną, Dūkštą, Salaką, Tauragnus.

Mečislovas Jaloveckis, vienintelis Boleslovo sūnus, tarnavo Vilniaus žemės banke. Jis daug keliavo po Lietuvą ir akvarele įamžino apie 1500 Lietuvos ir Lenkijos dvarų pastatų. Po tėvo mirties Mečislovas Jaloveckis grįžo į Lietuvą, tačiau Saldutiškyje nebepasiliko, išvyko į užsienį.

XX amžius

1938 m. Saldutiškio dvare įsikūrė Saleziečių vienuolynas, veikęs iki II-ojo pasaulinio karo, uždarytas 1940 m. Karo metais dvare įkurta ligoninė. 1945–1952 m. Saldutiškio dvare veikė Saldutiškio valsčiaus stribų būstinė.