Straipsniai

Bikuškio dvaras įsikūręs vaizdingoje Alaušo ežero pakrantėje, kur statūs vakarinės pakrantės šlaitai leidžiasi žemyn į skaidrius vandenis. Legenda byloja, kad ežeras pavadintas kunigaikščio Alaušo garbei. Rytinėje pakrantėje stovėjusi jo pilis, o kunigaikštis taip mėgęs šį ežerą, kad po mirties prašęs išbarstyti jo pelenus į ežero vandenis. Dešimtas pagal dydį Lietuvoje, išsiskiriantis vandenų skaidrumu ežeras gilus, todėl jo vanduo itin gaivus, šaltokas ir karštomis vasaromis. Šioje gražioje vietoje įkurtas Bikuškio dvaras kadaise buvo svarbus vietos centras, jam priklausė daug žemių,  aplinkiniai kaimai.

Ežerų vandenys itin pabrėžia ir išryškina elegantišką ir lengvą Užutrakio dvaro rūmų baltumą. Kadaise dvaro šeimininko grafo šeima kitaip į dvarą neatvykdavo, tik keldamasi plaustu per vandenis tarp Galvės ir Skaisčio ežerų. Toje vietoje specialiai pastatytame namelyje gyveno keltininkas. Sausumos kelias, kuriuo lankytojai į dvarą atvyksta šiandien, anksčiau buvo skirtas labiau ūkio reikmėms, jo paskirtį atspindintis pavadinimas – „bulvių kelias“ – prisimenamas iki šiol.

Aukštosios Fredos dvaro aplinkoje įsikūręs Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodas su išpuoselėta tvenkinių sistema. Vandens telkiniai pripildo dvarvietės kraštovaizdį gyvybės. XIX a. suformuotame peizažiniame Aukštosios Fredos dvaro parke yra ir visoje Europoje išskirtiniai vandens telkiniai – jiems suteikta įkūrėjo, dvarininko Jozefo Godlevskio inicialų, G ir J forma.

Iš rankų į rankas keliavusio senojo Kairėnų dvaro parkas su jame įrengta sudėtinga tvenkinių sistema puikiai išsilaikė iki šių dienų. Šiandien dvaro teritorijoje veikia Vilniaus universiteto Botanikos sodas. Iš viso parke yra keliolika tvenkinių, juose didžiulė augalų įvairovė, peri paukščiai, o vandens skaidrumu rūpinasi juose gyvenančios žuvys. Viename Kairėnų parko tvenkinyje yra sala, į kurią persikelti galima mediniu tilteliu, čia stovi pavėsinė.  Šaltinių pildomi, protakų jungiami vandens telkiniai  – jaukaus ir gyvo Kairėnų parko kraštovaizdžio dalis.

Kretingos dvaro parkas čiurlenančio vandens garsų prisipildė XIX amžiuje, 1875–1880 m., kai tuometinio savininko grafo Juozapo Tiškevičiaus rūpesčiu čia buvo įrengti penki fontanai. Parkas tuo metu buvo prancūziškojo stiliaus, geometriško plano. Arkos pavidalo liepų alėjos dalijo parko erdvę į keturis stačiakampius, kurių viduryje įrengta po skulptūromis puoštą fontaną. Centrinis fontanas buvo gėlynų viduryje, nuo jo takai vedė prie kitų keturių fontanų, buvusių pakraščiuose. Laikui bėgant fontanai buvo apleisti ir sunyko, tačiau nuo 2004-ųjų Kretingos dvare veikiančio krašto muziejaus specialistai ėmėsi fontanų atkūrimo. Tyrimais buvo nustatytos tikslios fontanų vietos, surinkti duomenys apie jų įrengimo ypatumus, naudotas medžiagas ir kita. 2007–2009 m. centrinis dvaro parko fontanas buvo atkurtas, o 2016-aisiais – ir jo centre stovinti antikinės moters su vandens skėčiu skulptūra.

Plungės dvaro, kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmų aplinkoje esantis fontanas – išskirtinis aplinkos akcentas, pabrėžiantis centrinio pastato didybę, prisidedantis prie prabangios ir harmoningos dvaro aplinkos estetikos. Fontanas tvenkinio viduryje priešais rūmus, su Afroditės ir trijų kupidonų skulptūromis dvaro aplinką puošė nuo seno, tačiau I-ojo pasaulinio karo metais buvo sunaikintas. Šiandien atkurtas fontanas ir jo skulptūros vėl džiugina atvykstančiųjų akį.

Aštriosios Kirsnos dvaro pastatus atspindi juos supančių vandens telkinių vandenys. Pats Kirsnos pavadinimas – jotvingių kilmės žodis, reiškiantis juodą upę. Šio dvaro tvenkinių sistema minima XVIII amžiaus inventoriuje.

Pienionių dvaro bravoro pastatą taip pat atspindi tvenkinio paviršius. Šis įvairią paskirtį skirtingais laikais turėjęs pastatas – ilgaamžis praėjusių laikų liudytojas. Be bravoro, Pienionių dvare išlikę svirno, rūkyklos – apžvalgos bokšto pastatai, o nuo įvažiavimo į teritoriją vartų kolonų vis dar žvelgia liūtų skulptūros.

Saldutiškio dvaro akmeninius pastatus, esančius visai netoli pagrindinio, rūmų pastato, atspindi tvenkiniai, supami senojo parko medžių. Viso dvaro parke yra penki tvenkiniai, kai kurie susisiekiantys tarpusavyje, o keliuose yra salelės.

Liubavo dvaro tvenkiniai aprašyti XVI a. rašytiniuose šaltiniuose, Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto dvaro iždo knygoje. Jau tuomet jie buvo taisomi, remontuojami. Šiandien senųjų tvenkinių vandenyse atsispindi atstatyti XVIII amžiaus barokiniai Liubavo dvaro pastatai. Ilgaamžės liepos rymo ant vieno iš tvenkinių kranto, jo viduryje išlikusi vidinė salelė. Belieka įsivaizduoti aplink romiai plaukančias gulbes, – šiuos paukščius išties mylėjo romantiškojo Liubavo dvaro savininkai. Senuose vietos žemėlapiuose netgi pažymėtas atskiras Liubavo dvare buvęs statinys palei tvenkinį – namelis gulbėms.

 

Netoli Liubavo dvaro oficinos ir oranžerijos pastatų girdėti ir tekančio vandens čiurlenimas – tai Žalesos upės vandenys, nuo seno užtvenkti Liubavo dvaro malūno reikmėms. Šį tvenkinį nuo malūno pastato skiria senas akmenimis grįstas kelias, kitapus jo vandenys krenta žemyn abiejose akmeninio šimtamečio malūno pusėse, nuteka ir apjuosę vidinę malūno kiemo salelę vėl susijungia į upę.

Lygus vandens paviršius – stebuklingasis pasaulio veidrodis, magiškai keičiantis kraštovaizdžių paveikslus. Lietuvos pilys ir dvarai kviečia pasigrožėti juos supančių vandenų mėlyne, pasivaikščioti parkų tvenkinių pakrantėmis, pasiklausyti fontanų, upelių čiurlenimo, atrasti kraštovaizdžio ir architektūros, gamtos ir kultūrinio paveldo darną.