Straipsniai

1) Lošimas kortomis – pražūtingas dvarininkų laisvalaikio praleidimo būdas.

Lošimas kortomis tarp dvarininkų populiarus tapo dar Renesanso laikotarpiu. Aistringu kortuotoju Lietuvoje tituluojamas Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis. Visgi, sėkmingai ir atsakingai kortuoti sekėsi ne visiems. Sklando daugybė istorijų apie dvarininkus, kuriuos žaidimas taip įtraukė, jog jie net pralošė savuosius dvarus. Pavyzdžiui, manoma, kad Gabrielius Zubovas Juozapui Tiškevičiui kortomis pralošė Kretingos dvarą, o stambus dvarininkas Gauronskis savo kaimynui iš Didvyžių per vieną dieną pralošė net 9 dvarus.

2) Lietuvių dvarų parkus kūrė žymiausi Europos kraštovaizdžio architektai.

Lietuvoje galime rasti daugiau nei tūkstantį istorinių parkų, tačiau daugiausiai jų – dvarų teritorijose. Čia įkurtos dvarininkų rezidencijos buvo skirtos tiek ramiam laisvalaikio praleidimui, tiek didelėms puotoms kelti. Dvarininkai, siekdami parkų išskirtinumo, samdydavo kraštovaizdžio architektus, ieškodavo Lietuvoje dar nematytų augalų, gabendavo juos iš kitų šalių.

Parkus Lietuvoje projektavo ne tik vietiniai kraštovaizdžio architektai, bet ir iš užsienio šalių atvykę specialistai. Pavyzdžiui, Lietuvoje viešėjo ir kūrė net žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas Fransua Andrė. Šis XIX a. pab. kraštovaizdžio specialistas buvo puikiai žinomas Europoje dėl parkų, projektuotų Montekarle, Liverpulyje bei Paryžiuje. Lietuvoje architektas dirbo LDK didikų Tiškevičių giminei. Čia jis suprojektavo peizažinio stiliaus dvarų parkus – Trakų Vokėje, Užutrakyje, Lentvaryje, Palangoje.

3) Dvarai – Lietuvos talentų kalvė.

Dvarai Lietuvoje ilgą laiką buvo vieni pagrindinių kultūros židinių. Kultūrinis gyvenimas ypač suklestėjo per Europą vilnijant Švietimo epochos idėjoms. Tuo metu dalis dvarininkų patys ėmėsi kūrybos, kiti tapo mecenatais. Pavyzdžiui, Plungės dvare Mykolo Oginskio globojama veikė orkestro muzikos mokykla. Čia mokėsi ir vienas garsiausių Lietuvos menininkų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. O Raudondvario dvare gyvenęs Benediktas Henrikas Tiškevičius rėmė žymų Lietuvos kompozitorių Juozą Naujalį.

4) Iki šiol nemarūs pokštai – Lietuvos dvarų kasdienybė.

Įprasta, jog literatūroje ir istorinėse knygose dvarams suteikiame kiek daugiau oficialumo, nei galbūt reikėtų. Skaitydami vadovėlius retai išgirsime apie grafų rezidencijoje skambėjusius pokštus ar vykusias kasdienines išdaigas. Visgi, jų būta nemažai! Štai, Zyplių dvare menama istorija apie atgijusį gaidį. Virtuvėje dirbantys darbuotojai, norėdami papokštauti gaidį ištrynė degtine, prigirdė bei šiek tiek pasvilino, kad jis atrodytų kaip keptas. Ant stalo padėtas gaidys atrodė kaip puikus patiekalas. Tačiau vienam iš svečių smeigus šakute į gaidį, jis atgijo, stryktelėjo ir greitai dingo nuo žado netekusių dvarininkų bei jų svečių stalo.

5) Žirgas – svarbus dvarininko, arklidės – dvaro simbolis.

Nors keliaudami po šiandieninę Lietuvą žirgą išvysime tikrai ne kasdien, tačiau vos mažiau nei prieš šimtą metų žirgai dvaruose buvo prilyginami šeimos nariams. Žirgas – tai karo, švenčių, medžioklių, kelionių palydovas. Šis žavus gyvūnas bylodavo apie dvaro ir dvarininko didybę. Žirgams dvaruose buvo skiriamas išskirtinis dėmesys ir priežiūra. Jie buvo kaustomi, treniruojami ir akylai prižiūrimi arklininkų, kurie kartais būdavo samdomi ir kviečiami net iš tolimiausių Europos valstybių.

Vis dėlto, puikiausiai žirgo svarbą Lietuvos dvaruose simbolizuoja arklidžių grožis bei architektūrinis meistriškumas. Arkliams statyti būstai turėjo atitikti to meto stilistines ir architektūrines tendencijas, būti erdvūs ir ištaigingi. Tiesa, grožiu pralenkti šeimininkų namų negalėjo. Štai vienomis puošniausių ir įmantriausių arklidžių gali pasigirti Kauno rajone įsikūręs Raudondvario dvaras. Šiandien kruopščiai restauruotos arklidžių patalpos tapo gražia, autentiška ir ištaiginga vieta Kauno rajono kultūros židiniui spragsėti. 

6) Patiekalai XIX a. dvaruose – išskirtinai šiuolaikiški.

Jei manote, kad XIX a. dvarų virtuvėse buvo galima rasti tik tradicinius lietuviškus patiekalus – smarkiai klystate. Nors maisto įvairovė ir kiekis priklausė nuo dvaro turtingumo, progos bei sezoniškumo, tačiau patiekalų meniu per didžiąsias šventes tikrai stebina.  

Istorikai, tyrinėdami to laikmečio kulinarines knygas bei kitus istorinius dokumentus, fiksuoja pačius įvairiausius patiekalus, tokius kaip austrės su ropių sultiniu, citrininė sriuba su grietinėle ir ryžiais, lazanija, kepti makaronai su uogiene, ikrai, kaparėliai, konservuotos alyvuogės bei dar daugybė įvairių patiekalų.

Daugiau istorijos paslapčių – keliaujant po Lietuvos dvarus

Lietuvos dvarai – gyvas mūsų istorinių, tautinių ir kultūrinių atradimų šaltinis. Smalsaujantys sužinoti daugiau, nei telpa į istorijos vadovėlius, keliaukite ir pažinkite nuostabų bei intriguojantį Lietuvos dvarų gyvenimą.

Na, o kad keliones po Lietuvą planuoti būtų lengviau, daugiau įdomių faktų ir naujienų apie šalies dvarus bei pilis galite sužinoti sekdami veidaknygę PAŽINKIME LIETUVOS DVARUS.