Liubavo dvaras

Netoli Vilniaus esantis Liubavas – vienas seniausių Lietuvos dvarų, įsikūręs vaizdingoje vietovėje prie Žalesos upės. Liubavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas dar XVI a. Pagal išlikusiose 1546–1547 m. sąskaitose užfiksuotus faktus, čionykštėse apylinkėse buvo gausu gamtos išteklių, ypač medienos ir žuvies. Būtent tokias gėrybes karališkajam Vilniaus dvarui tiekė Liubavas. Čia buvo įrengti, prižiūrimi ir nuolat atnaujinami žuvivaisai skirti tvenkiniai.

Pirmieji žinomi Liubavo dvaro savininkai buvo didikai Goštautai: Albertas Goštautas (1480–1539) ir jo sūnus Stanislovas Goštautas (1507–1542), pirmasis Barboros Radvilaitės (1520–1551) vyras. Pasibaigus Goštautų giminei, 1542 m., Liubavo dvaras atiteto valstybei. Apie 1544 m. Žygimantas Senasis Lietuvoje esančius Goštautų dvarus perleido savo sūnui Žygimantui Augustui (1520–1572). Paskutinis Jogailaičių dinastijos atstovas 1547 m. slapta vedė ankstesnio Liubavo dvaro savininko našlę Barborą Radvilaitę.

XVI a. II pusėje dvaras teko Žygimanto Augusto svainiui, jau mirusios mylimos žmonos broliui Mikalojui Radvilai Rudajam. 1577 m. Radvila Rudasis valdą pardavė Kasparui Golejevskiui. Po jo mirties valdą toliau plėtė sūnus Mikalojus, 1614 m. prijungęs iš Zavišų pirktą Nemenčinės dalį. 1636 m. paveldėjimo teise Liubavo žemes pasidalijo trys Mikalojaus įpėdiniai: Jonas, Martynas ir Samuelis.

Du grafų Tiškevičių valdymo laikotarpiai

1638–1641 m. Liubavo dvaras pateko į vieno šeimininko rankas: LDK dvaro iždininko Jono Antano Tiškevičiaus. 1670 m. Jono Antano sūnus Vladislovas Tiškevičius už 14000 lenkiškų auksinų Liubavo dvarą pardavė Plungėnų seniūnui, karališkajam pulkininkui Martynui Krišpinui Kiršenšteinui. Liubavą paveldėjo Martyno sūnus, Plungėnų seniūnas Kazimieras Krišpinas Kiršenšteinas. Tai buvo sunkus metas, kai kraštą stipriai buvo nuniokojęs Šiaurės karas ir maras, o šalį buvo apėmusi politinė suirutė. Kazimieras itin aktyviai dalyvavo politikoje, galbūt todėl ne visuomet spėjo prižiūrėti valdas. Tuo naudodamiesi kaimynai grobstė vertingus dvaro išteklius. Dėl šių nuostolių bylos vyko iki pat savininko mirties. Po daugybės teisinių ginčų Liubavas teko jauniausiajai, netekėjusiai Kazimiero seseriai Teresei. Ši 1753 m. testamentu Liubavą paliko globotinei Teresei Tyzenhauzaitei, tais pačiais metais ištekėjusiai už Stžalkovo seniūno Antano Kazimiero Tiškevičiaus. Taip dvaras antrą kartą atiteko Tiškevičių giminei.

Liubavo dvare sumaniai šeimininkavo Antano Kazimiero brolis, Vincento dėdė Vilniaus katedros kanauninkas Mikalojus Tiškevičius. Mikalojaus valdymo laikotarpiu dvare buvo išlaikomas asmeninis orkestras, apgyvendintas didžiuliame puošniame barokinių vartų komplekse. Vincentas Tiškevičius (1800–1867) 1857 m. Liubavo dvarą perleido savo seserei Kamilei Tiškevičiūtei, o šiai ištekėjus dvaras perėjo Slizienių giminei.

Paskutinieji dvaro šeimininkai ir dabartis

Pirmasis čia įsikūrė žymus to meto skulptorius Rapolas Slizienis su žmona Kamile Tiškevičiūte. Po Kamilės mirties dvarą valdė jos vaikai Valdemaras, Rita bei Gustavas ir anūkas Rapolas Jonas. Iki pat 1940 m., kai dvarą nusavino sovietų valdžia, čia rezidavo iš tėvo jį paveldėjęs Gustavo sūnus Rapolas Jonas. Valdant Slizieniams, XX a. pr. čia buvo įkurtas pavyzdinis žirgynas, pastatytas modernus vandens malūnas. Ypatingų meninių gabumų turintys paveldėtojai labai rūpinosi jiems atitekusiu dvaru.

Skulptoriaus Gintaro Karoso iniciatyva Liubavo dvaras prikeliamas naujam gyvenimui. Nuo 2011 m. veikia Liubavo dvaro vandens malūnas-muziejus, už kokybišką restauraciją įvertintas Europa Nostra kultūros paveldo apdovanojimu. Visiškai atstatyti ir XVIII a. baroko laikotarpio oficinos ir oranžerijos pastatai.