Nemėžio dvaras

Prie pat Vilniaus – Minsko plento stovintys rūmai priklauso dvarui, turinčiam turtingą istoriją. Manoma, kad Vytauto Didžiojo laikais Nemėžyje buvo pilis, vasaros rezidencija, kurioje jis gyvendavęs su šeima. Nemėžis rašytiniuose šaltiniuose minimas ir 1496 m., kai šioje vietovėje kunigaikštis Aleksandras iškilmingai pasitiko savo sužadėtinę, Maskvos kunigaikštytę Eleną, Ivano III dukrą. XVI amžiuje Nemėžyje įsikūrė Vytauto Didžiojo Lietuvoje įkurdinti totoriai. Nemėžio dvaras, buvusi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valda, vėliau įėjo į Vilniaus ekonomijos arba Vilniaus vaivadų valdų sudėtį. Su laiku besikeičiantys dvaro šeimininkai buvo garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės: Pacai, Radvilos, Sapiegos, Chodkevičiai. XIX a. dėl šio, tuomet skolų slegiamo dvaro, bylinėjosi Mykolas Kleopas Oginskis, Bžostovskiai ir Pliateriai.

Turtinga dvarvietė

1806 m. dvaras atiteko pulkininkui Ferdinandui Pliateriui, šis 1828 m. pardavė dvarą grafui Mykolui Tiškevičiui. 1836 m. iškilo nauji dviejų aukštų (centrinėje dalyje – trijų aukštų) mūriniai Nemėžio dvaro rūmai. Dvare įsikūrė Benedikto Tiškevičiaus dvarų Vilniaus paviete vyriausioji administracija. Dvaro rūmų pagrindinį fasadą puošė portikas su keturiomis kolonomis per du aukštus, galiniame fasade buvo paviljonas, antrame rūmų aukšte įrengta koplyčia. Dvare jau XVII a. pr. buvo vandens malūnas, sūrinė, bravorai, o XVIII a. ir popieriaus bei odos išdirbimo dirbtuvės. Prie Vilniaus – Ašmenos kelio stovėjo karčema, netoli malūno – kalvė. Nemėžio malūne 1920 m. įrengta elektrinė tiekė energiją visiems dvaro pastatams. 1926–1928 m. iš grafo Benedikto Tiškevičiaus dvarą nusipirko M.Bohvicas, pokariu pasitraukęs į Lenkiją, dvaras tuomet buvo nacionalizuotas.

Iki šių dienų išlikę dar nerestauruoti Nemėžio dvaro pagrindiniai XIX amžiaus rūmai, taip pat žirgynas, oficina, svirnas, parko su tvenkiniais fragmentai.