Zyplių dvaras

Senasis Zyplių dvarelis 1806 m. buvo paskirtas kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui už nuopelnus kare Napoleono armijos sudėtyje. Jam 1813 m. žuvus, dvaro šeimininke tapo sesuo Marija Teresė Tiškevičienė, tačiau Paryžiuje gyvenusi, Zypliuose ji nesilankė, ir neilgai trukus pardavė valdą Polocko gubernijos dvarininkui Jonui Bartkovskiui.

Naujaisiais Zypliais pavadintame dvare Jonas Bartkovskis pastatė vienaaukščius mūrinius klasicizmo stiliaus rūmus, dvi oficinas, virtuvę, medinius ūkinius pastatus. 1855 m. Jonui Bartkovskiui mirus, dvaras atiteko jo podukrai, o vėliau šios dukrai, kuri Zyplius pardavė grafui Tomui Potockiui. Tuomet, XIX-XX a. sandūroje rūmai buvo perstatyti, įgavo neobaroko stiliaus bruožų. Po grafo Tomo Potockio mirties, iki I-ojo pasaulinio karo dvarą valdė jo žmona Pelagija Bžožovska-Potockienė.

Pokariu – įvairių organizacijų rankose

Pokario laikotarpiu Zyplių dvare būta įvairių organizacijų būstinių. 1919 m. čia perkelta kunigų seminarija, kuri veikė iki 1922 m. Nuo 1924 iki 1944 m. dvare veikė žemesnioji žemės ūkio mokykla, kurios direktoriumi ir Zyplių dvaro administratoriumi visus tuos metus dirbo Justinas Saliamonas Banaitis, Nepriklausomybės akto signataro Saliamono Banaičio sūnus.

1944 m. Zyplių dvaro rūmuose buvo įkurta karo ligoninė, nuo 1945 m. veikė apskrities ligoninė, vėliau kitos organizacijos, o galiausiai rūmai liko beveik nenaudojami ir ilgainiui jų būklė nuolat blogėjo.

Zyplių dvaro atgimimas

1981-aisiais metais į Lukšius gyventi atsikėlęs skulptorius Vidas Cikana jau tuo metu ėmė rūpintis kolūkiui priklausiusiais dvaro pastatais. 1990 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, miestelio viršaičiu išrinktas Vidas Cikana pasirūpino, kad Zyplių dvaro pastatai būtų perduoti Lukšių seniūnijos žinion ir inicijavo dvaro parko atstatymą, atkūrimą, o taip pat kultūrines veiklas, kurios nuolatos vyksta ir šiandien, jau ankstesnių laikų didybę atgavusiame, išpuoselėtame Zyplių dvare.