2_sodas_sirucio_1650869862-f1df3602c5c8e9051fdeb188463043ca.JPG
1_mair_sirucio_rumai_1650869848-ba12d89b06bda894ccd6571c2ec5d987.jpg
3_darbokambarys2_1650869875-830e773eb18f756d8eb7a8356f87f43a.jpg
didzioji-svetaine_1650869888-d321ad94d564a8d3b63f2661ec03fe92.JPG
raudonoji-svetaine_1650869901-257a5956eba605ef629aa285319573b2.jpg

Siručio rūmai

Maironio vardo muziejaus pastatas dažnai vadinamas Siručio rūmais, nes pirmuoju savininku buvo Kauno teismo seniūnas Simonas Sirutis. Iki tol šioje vietoje buvo trys gotikiniai pastatai, kurie neišnyko be pėdsako – po namu esantys rūsiai išlikę iš XV-XVI a. ir yra vieni seniausių visame Kaune. Vienas pastatas priklausė vienuoliams kamalduliams, kitas – Oginskiams, trečiasis – Kristinai Vundramienei.

S. Sirutis kilęs iš bajorų, dvarininkas, atsargos karininkas, turėjo keletą dvarų. Galvodamas apie nuolatinę rezidenciją, nusipirko tris nuo Kauną siaubusio gaisro nukentėjusius pastatus ir pastatė puošnius rūmus, su plačiu įvažiavimu karietoms per vidurį. Kiemas buvo gerokai didesnis nei dabar. Rūmai dviejų aukštų, mansardiniu stogu. Ypač turtingas rūmų interjeras – sienos apmuštos šilku, gausu veidrodžių, meno dirbinių, puošnūs baldai atitiko vėlyvojo baroko dvasią. Laikrodžiai tuomet buvo prabangos prekė, o Siručio namuose jų buvo net keturi.

1771 m. Vitebsko kašteliono pareigas ėjęs S. Sirutis rūmus testamentu užrašė savo žmonai Petronėlei Valatkevičiūtei-Sirutienei. Ši vėliau juos perleido grafui Juozapui Chrapovickiui. Naujasis savininkas kai ką pakeitė – užmūrijo centrinį įvažiavimą, vietoje jo pastatė keturių kolonų portiką su balkonu, pakeitė fasadą. Mirdamas rūmus paliko savo sūnui Antanui Chrapovickiui.

Po rusų-prancūzų karo rūmai liko gerokai nusiaubti, buvusi prabanga ėmė nykti. Netikėtai iš dailių salonų, damų čiauškėjimo beliko tik prisiminimai – nuo 1812 m. čia įsikūrė karo ligoninė rusų kariuomenei, grįžtančiai po pergalės prieš prancūzus. Rūmus reikėjo remontuoti – taisyti stogą, krosnis, langus bei duris. Faktinis rūmų savininkas tebebuvo A. Chrapovickis, tačiau karo ligoninė čia veikė ir 1815 m.

Po 1863 m. sukilimo rūmai iš grafų buvo atimti. Sukilimo metu gotikiniai rūsiai paversti kalėjimu, viršuje veikė karo lauko teismas. Paskutiniąsias dienas prieš įvykdant nuosprendį čia praleido ir vienas pagrindinių sukilimo vadų – kunigas Antanas Mackevičius. Pietinės pusės rūsiuose dar ilgai buvo išlikę sienose įrėžti brūkšneliai – kalinių būdas skaičiuoti dienas.

Nuslopinus sukilimą, rūmus įsigijo žydai pirkliai Natanas Natansonas ir Moisėjus Gandinas. 1903 m. pastatą penkeriems metams iš jų išsinuomojo Kauno tvirtovės trečio pulko štabas. Tame pačiame pastate buvo įrengtos ir arklidės pulko žirgams.

1909 m. apleistus rūmus įsigijo Jonas Mačiulis-Maironis. Metus užtruko apleistų rūmų remontas, tą byloja ir virš durų esantis užrašas „1910 J. Maironis“. Su seseria poetas užėmė aštuonis kambarius antrame rūmų aukšte, įveisė sodą. Kita namo dalis buvo skirta įvairioms draugijoms ir organizacijoms: po šiuo stogu veikė Katalikių moterų draugija, Dailiųjų amatų mokykla, pirmoji Kaune lietuviška biblioteka, žurnalo „Garnys“ redakcija, „Sakalo“ leidykla.Taip pat rūmuose yra tekę gyventi ne vienam kultūros ar visuomenės veikėjui.

Po poeto mirties, 1936 m., rūmuose atidarytas muziejus, kuris taip pat patyrė daug transformacijų, nuolat keitėsi, plėtėsi ir gausėjo. Dabar čia ir toliau vyksta intensyvi Maironio lietuvių literatūros muziejaus veikla: ekskursijos, parodos, edukaciniai užsiėmimai, renginiai.
Vieta žemėlapyje:


Neradote ieškomos informacijos? Parašykite mums.