Antazavės dvaras

Dvaro istorija neatsiejama nuo Pliaterių giminės

Antazavės dvaras – vienas ryškiausių vėlyvojo klasicizmo dvarų Šiaurės Rytų Lietuvoje, įsikūręs ant vaizdingo Zalvio ežero kranto.

XVI-XVIII a. Antazavės žemės įėjo į Dusetų dvaro valdų sudėtį, kurių savininkais buvo Radvilos, Rudaminai, Piotrovskiai, Tyzenhauzai. Antazavė minima 1650 m. ją valdant Mikalojui Piotrovskiui, kurios valdas įsigyja Jonas Andrius Pliateris (1626-1696 m.). Zalvos dvaras minimas 1744 m., o XVII amžiaus pabaigoje, grafų Pliaterių iniciatyva pradėtas formuoti dvaro ansamblis.

XVIII a. Kunigundos Valavičiūtės Pliater (1760-1846 m.) – Liudviko Pliaterio (1760-1788 m.) našlės iniciatyva buvo pastatytas mūrinis dvaro pastatas, suformuotas parkas, pastatytos oficinos, ūkiniai pastatai, bažnyčia ir miestelio infrastruktūra, kūrusi vientisą reprezentacinę rezidenciją. Manoma, kad mūrinio rūmų pastato projektas galėjo būti susijęs su garsiojo architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus mokykla, nors dažniausiai minimas architektas Antanas Naglovskis.

Po 1808 m. dvaras perėjo L.Pliaterio sūnui Kasparui Pliateriui (1780-1829 m.), kuris valdė su žmona Bogumila Vereščinska Plater. Jos rūpesčiu pastatyti akmens mūro ūkiniai pastatai – svirnas, tvartas, klojimas.

Dvaro istorija neatsiejama nuo grafų Pliaterių giminės ir 1831 metų sukilimo. Būtent čia Emilija Pliaterytė pasirašė pareiškimą apie savarankišką apsisprendimą jungtis prie sukilimo, tapusį simboliniu Lietuvos ir Lenkijos laisvės kovų epizodu.

1840 m. dvarą paveldėjusi Liudvika Pliaterytė (1818-1896 m.) išteka už majoro Pranciškaus Ledochovskio, kurio iniciatyva dvaro rūmai perstatomi, pastatoma pirmoji Antazavės mokykla, pastatas valsčiui.

1896 m. dvarą paveldi P.Ledochovkio dukra Bogumila Elžbieta (1851-1915 m.), kuri išteka už barono Julijaus Kazimiero Liudviko Roppo (1843-1898 m.). Jų dukra Liudvika Ropp (1885-1971 m.) paskutinį kartą Antazavėje lankėsi 1936 m., giminės šventėje.

Paskutinė, dvarą valdė Elžbieta Pranciška Ropp (1884-1941 m.), ištekėjusi už karininko Mikalojaus Voinarovskio (1893-1985m.), kuris mėgo meną, tapė paveikslus, prižiūrėjo dar XIX a. statytą Marimonto malūną, pastatė dar vieną malūną-karšyklą.

XX amžiuje dvaras patyrė sudėtingų istorinių lūžių – karų, nacionalizacijos ir įvairių paskirčių kaitą. Savo pėdsaką paliko sovietmečiu čia veikę vaikų globos namai ir internatinė mokykla.

Iki šių dienų išliko didžioji dalis dvaro pastatų komplekso – ne tik pagrindinis rūmų pastatas, bet ir kumetyno fragmentai, svirnas, tvartas, klojimas, 5 ha dydžio parkas bei tvenkiniai. Priešais rūmus yra išlikęs parteris su geometriniam planui būdingais takais ir želdiniais.

2012-2022 m. atnaujinant dvaro rūmus, buvo atidengti senieji sienų puošybos elementai, senieji rūsio laiptai bei kitos interjero detalės.

Po restauracijos darbų dvaro rūmai atgimė naujam gyvenimui

Dabar dvaras – elegantiška vieta su istorinės nuotaikos erdvėmis, kurias puošia baldai, veidrodžiai ir paveikslai iš privačios Ramučio Petniūno kolekcijos, barometrai iš Liberto Klimkos kolekcijos. Kiekvienas, užsukęs į dvarą, prisėdęs viename iš tokių kambarių, per pasakojimą palydimas į tuos laikus, kai kūrėsi šio dvaro gyventojų istorijos.

Šiandien čia gimsta naujos istorijos. Jas galima ne tik pamatyti, bet ir pajausti – per muziką, tapybą, skulptūrą, fotografiją. Antazavės dvare vykstančių parodų ir koncertų lankytojai nepaliekami tik pasyviais stebėtojais – susitikimai su parodų autoriais ir ekspozicijų pristatymai kuria artimą ryšį tarp meno kūrėjų ir žiūrovų.

Dvaras, stovintis vaizdingoje ežerų krašto aplinkoje, šiandien yra ne tik Lietuvos dvarų paveldo liudytojas, bet ir gyvas kultūros centras, kuris gyvenimą kviečia stebėti per kūrybą, muziką išgirsti ne pramogai, bet jaudinančiam patyrimui, įspūdžius patirti ne prasiblaškymui, o susimąstymui.